Mačiau daugybę iškankintų tėvų. Bemaž visada atrodė: jų kančia gilesnė nei žūstančių vaikų…
Kaukas, A. Narkomano užrašai, 2002, p. 21
Gyvenant su priklausomu žmogumi susiduriama su daugybe problemų: jis nuolat grįžta apsvaigęs, namie slepia psichotropines medžiagas, nebesugeba valdyti emocijų, su juo nebepavyksta susikalbėti, jis nuolat meluoja, apsimetinėja, galų gale pradeda vogti daiktus iš
namų, kad galėtų sau leisti vartoti… Artimiesiems tokį mylimo žmogaus elgesį ištverti būna labai sunku, toks elgesys skaudina, slegia, pradedama meluoti apie artimojo priklausomybę aplinkiniams, norint apsaugoti tiek artimąjį, tiek šeimą. Paprastai šeimoje dėl vieno priklausomo kenčia 6-8 žmonės (žmona/vyras, tėvai, vaikai). Dažniausiai visaip stengiamasi sustabdyti šeimynykščio vartojimą, bet nepasiseka, nes daroma daug taktinių klaidų. Išvengti jų padeda
čia pateikiama atmintinė.
1. Vartojimo nelaikykite šeimos gėda. Pasveikti nuo priklausomybės galima kaip ir nuo bet kurios kitos ligos.
2. Nepriekaištaukite ir nepamokslaukite. Paprastai vartojantis žmogus viską, ką galite jam pasakyti, jau žino. Klaidingai elgdamiesi, priversite jį meluoti, išsisukinėti arba žadėti neįvykdomus dalykus.
3. Venkite nuskriaustojo arba kankinio pozos. Daug kas būna aišku ir be žodžių. Priklausomas žmogus linkęs spręsti apie žmonių požiūrį į jį ne iš pasakytų žodžių, bet iš įvairių smulkmenų.
4. Nespekuliuokite fraze „Jeigu mane mylėtum…“. Priklausomas žmogus vartoja verčiamas vidinio organizmo poreikio, todėl vien valios jėga susilaikyti nevartojęs jis nesugeba. Dėl nuolatinių priekaištų gali tik padidėti kaltės jausmas. Tai tas pats, kas sakyti: jeigu mane
mylėtum, nesirgtum tuberkulioze…“
5. Venkite grasinimų, kurių neįgyvendinsite. Nebent tai būtų susiję su vaikų saugumu. Tušti grasinimai visiškai neveiksmingi, nes artimasis supranta, kad neketinate elgtis taip, kaip sakote.
6. Neslėpkite ir neatiminėkite psichotropinių medžiagų. Paprastai tai tik stumia vartojantįjį į neviltį. Galų gale jis vis tiek ras būdų, kaip gauti narkotikų ar alkoholio.
7. Nesileiskite įkalbamas vartoti kartu su priklausomu žmogumi tam, kad jam mažiau liktų. Tai neveiksminga. Be to, kai kartu su juo vartojate, jis nė nemano kreiptis pagalbos.
8. Sutikite su visais jo paties pasirinktais gydymosi būdais. Dažnai manoma, kad rūpinimasis namais ir šeima yra pakankamas stimulas pradėti sveikti, tačiau neretai kur kas svarbesnis yra noras susigrąžinti prarastą savigarbą. Nesijauskite paliktas nuošalyje, jei jis kreipiasi pagalbos į kitus žmones. Juk nepavydėtumėte, jei jis kreiptųsi į gydytoją.
9. Nesitikėkite staigaus ir visiško pasveikimo. Nuo kiekvienos ligos sveikstama pamažu. Gali pasitaikyti ir ligos atkryčių, pykčio ir vidinės įtampos priepuolių.
10. Nesistenkite apsaugoti sveikstančio priklausomo asmens nuo siūlymų vartoti. Tai vienas iš greičiausių atkryčio būdų. Siūlantiems jis pats turi išmokti mandagiai ir tvirtai atsakyti „Ne“. Perspėdami kitus neduoti jam vartoti, tik sužadinsite ankstesnius pykčio ir menkavertiškumo jausmus.
11. Nedarykite už priklausomąjį to, ką jis privalo atlikti pats. Jūs negalite už jį gydytis. Nepadėkite jam išsisukti iš keblių situacijų tol, kol pats nebus patyręs visų vartojimo pasekmių.
12. Pasiūlykite savo meilę, paramą ir supratimą tada, kai jis blaivus.
Pagal AA ir Al-Anon, cit. pgl. Bulotaitę, L., Priklausomybės anatomija, 2009, p. 132-133.
Svarbu nepamiršti, kad pagalbos reikia ne tik jūsų artimajam. Artimojo priklausomybė veikia ir jūsų gyvenimą, asmenybę, emocijas, reakcijas. Dažnai sakoma, kad priklausomo žmogaus artimieji patys tampa panašūs į ligonius: įtarinėja kiekvieną artimojo žingsnį, nuolat tikrina daiktus, ieško psichotropinių medžiagų, nebežino, kada artimasis meluoja, kada sako tiesą, naktimis nemiega, artimajam negrįžtant namo… Artimojo priklausomybė tampa didžiule našta, su kuria gyvenama niekad nepailsint. Kad galėtumėte su kuo mažesnėmis pasekmėmis jūsų pačių sveikatai ištverti artimojo priklausomybę, geriausia patiems kreiptis pagalbos. Padėti gali psichikos sveikatos specialistai, anoniminės vartojančiųjų artimųjų grupės. Apie jas galima teirautis ir šeimos gydytojo savo poliklinikoje.